Betono Košmarų Karta

Mes vaikai akli kaip seseliai
niurus slankiojam pauksciu takais
nelake neede

tyliai staugiam ir niekas negirdi
sizofreniskos leles ateina i rinka
mes parduodam save

musu mintys nors piktos bet naivios
kontroliuojamos svento visuotinio meno
sventam ekrane

mes vaikai ne ne jau rujojantys zmones
sirdys sustoja kunai apmirsta
ir ateina banga

kaip tikri mes sapnuojame sapna
bet tas sapnas lyg tycia toks pat
kaip kasdiene nesta

dieve gelbek musu mirstancias sielas
mes dulketu ekranu
betono kosmaru karta